1. Didelio žalios naftos talpyklos projekto rizikos analizė
1.1 Žalios naftos pavojaus analizė
Žalia nafta yra A ir B klasės degus skystis, degus; Sprogimo ribos diapazonas yra siauras, tačiau vertė yra maža, o tai turi tam tikrą sprogimo riziką. Tuo pačiu metu gesinant gaisrą ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas verdančiam žalios naftos perpildymui.
1.2 Gaisro ir sprogimo avarijų priežasčių analizė
Žalios naftos savybės lemia, kad gaisro ir sprogimo rizika yra svarbiausias ir svarbiausias rizikos veiksnys didelėms žalios naftos talpykloms. Trys būtinos gaisro nelaimingų atsitikimų sąlygos yra: užsiliepsnojimo šaltinis, degiosios medžiagos ir oras.
Uždegimo šaltinio problema daugiausia išspręsta stiprinant valdymą, o degiųjų medžiagų nuotėkio problemai reikia užkirsti kelią ir ją kontroliuoti rezervuaro projektavimo procese.
Nutekėjusi žalia nafta yra veikiama oro, kuris sudaro degiąsias medžiagas. Žalia nafta dažnai nuteka sandėliavimo ir transportavimo metu, daugiausia įskaitant alyvos nutekėjimą iš rezervuaro, dehidrataciją, įrangos, vamzdynų ir vožtuvų pažeidimus bei naftos ir dujų išgaravimą dėl prasto sandarinimo. Be to, taip pat yra didelių nuotėkio nelaimingų atsitikimų, tokių kaip bako dugno įtrūkimai ir plūduriuojančios plokštės nuskendimas, galimybė.
Korozija yra vienas iš svarbių nutekėjimo veiksnių. Alyvos nuotėkio avarijų, sukeltų naftos rezervuaro dugno korozijos, pasitaikė ir šalyje, ir užsienyje. Preliminarus žalios naftos rezervuaro vidinės korozijos tyrimas rodo, kad [1] bako dugno korozija yra rimta, dažniausiai į opą panaši korozija, daugiausia atsirandanti suvirinimo karščio paveiktoje zonoje, įdubimas ir deformacija, o vėliau - bako viršaus korozija. , kuri yra netolygi bendra korozija, kurią lydi taškinė korozija, o rezervuaro sienelių korozija yra gana lengva, tai yra vienoda taškinė korozija, daugiausia atsirandanti alyvos ir vandens sąsajoje, alyvos ir oro sąsajoje. Santykinai kalbant, rezervuaro dugno išorinė korozija yra rimtesnė, daugiausia toje pusėje, kur krašto plokštė liečiasi su žiedinės sijos pamatu.
Plaukiojančios plokštės nuskendus nelaimingas atsitikimas yra viena iš rimtų įrangos avarijų, kuri yra labai tabu gaminant ir eksploatuojant plūduriuojančio stogo alyvos bakus. Tokių nelaimingų atsitikimų įvykimas, viena vertus, atspindi rimtus projektavimo, statybos ir valdymo trūkumus, kita vertus, sukels daug žalios naftos nuotėkio, rimtai paveiks gamybą, terš aplinką ir sukels gaisro pavojų.
2 Pagrindinės saugos problemos ir atsakomosios priemonės projektuojant dideles žalios naftos talpyklas
2.1 Cisternos pamatai ir pamatai
Cisternos pamatų apžiūra ir rezervuaro pamatų projektavimas yra pagrindinė garantija, užtikrinanti saugų didelių talpyklų eksploatavimą. Pagal naftos chemijos pramonės standartą [2], projekto vietos parinkimo procese turi būti atliekamas inžinerinis geologinis tyrimas. Bendram pamatui, minkštam grunto pamatui, kalnų pamatui ir specialiam grunto pamatui, remiantis patikrintomis sąlygomis, turi būti pasiūlyti atitinkami pamatų apdorojimo metodai. Tuo pačiu metu turi būti atliktas aikštelės ir pamato seisminio poveikio įvertinimas, kad būtų išvengta statybų ant pamatų su skirtingu minkštu ir kietu arba aktyvaus geologinio lūžio zonos poveikio diapazone.
Įprastos rezervuaro pamatų formos apima žiedinės sienos (sijos) tipą, išorinės žiedinės sienelės (sijos) tipą ir šlaito apsaugos tipą. Pasirinkimas atliekamas atsižvelgiant į geologines sąlygas. Rezervuaro pamatas turi turėti pakankamą bendrą stabilumą, vienodumą ir pakankamą plokštumos lenkimo standumą. Pamatų konstrukcijos, esančios tiesiai po rezervuaro sienele, standumas turėtų būti sustiprintas. Pamatų lova, laikanti apatinę plokštę, turi būti lanksti, kad sugertų suvirinimo deformacijas. Turi būti nustatytas vandeniui atsparus alyvos barjeras ir alyvos nuotėkio signalinis vamzdis. Atstumas tarp gruntinio vandens lygio ir viršutinio pamato paviršiaus neturi būti mažesnis už aukštį, kurį gali pasiekti kapiliarinis vanduo (paprastai 2 m).